Pusdienis Kawagoe miestelyje: žvilgsnis į senąją Japoniją

Jei trokšti pajusti tradicinės Japonijos dvasią nenutoldamas per daug nuo Tokijo, Kawagoe – tai vieta, kurią verta aplankyti. Dažnai vadinamas „Mažąja Edo“ dėl puikiai išsaugotos Edo laikotarpio architektūros, šis miestelis taip pat pramintas ir „Mažuoju Tokiju“ – dėl savo artumo sostinei ir subtilios senojo bei naujojo derinio. Tik trumpa kelionė traukiniu nuo didmiesčio šurmulio, ir atsiduri tarsi laiko kapsulėje – tarp gatvelių, kuriose alsuoja praeities dvasia, tarp medinių pastatų, turgelių kvapų ir ramybės.

Į Kawagoe atvykome ankstyvą rytą, kai miestas dar tik budo. Gatvės buvo beveik tuščios, girdėjosi tik tylus žaliuzių ridenimo garsas ir retkarčiais pravažiuojantis dviratis. Tas rytinis ramumas suteikė jausmą, lyg turėtume visą miestelį tik sau – bent jau akimirkai. Gaivus oras, švelni saulė ir naujos dienos pažadas paskatino mus pradėti nuo patirties, kurios labiausiai laukiau – ir kuri šiek tiek jaudino – nuo kimono apsivilkimo ritualo.

Kimono nuomos parduotuvėlė buvo jauki, o mus pasitiko miela moteris, kuri padėjo man viso proceso metu. Naudodamasi „DeepL Translator“ galėjau šiek tiek pasikalbėti su ja, ir ji

pasidalino širdimi – dirbti su kimono jai yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas. Su nedrąsia šypsena ji prisipažino, kad, kaip ir daugelis Japonijoje, dirba ilgai, tačiau beveik visas savo pajamas skiria šiai meilei – kimono. Ji sakė, kad turi daugiau nei 30 kimono ir kiekvieną jų brangina kaip meno kūrinį. Jos entuziazmas buvo užkrečiantis – jutau įkvėpimą ir pagarbą šiai tradicijai.

Rinktis kimono buvo tikras iššūkis. Tiek daug nuostabių variantų, o galiu išsirinkti tik vieną! Galiausiai pasirinkau tamsų, subtiliai gėlėmis margintą kimono. Moteris pritarė mano pasirinkimui ir ėmėsi kantraus aprengimo proceso. Suvokiau, kad kimono – tai ne tik drabužis. Tai – menas. Kiekvienas sluoksnis, kiekviena detalė turi savo reikšmę. Nustebau, kai sužinojau, kad kimono tarsi panaikina kūno formas (priešingai nei mes esame įpratę), sukurdamas vienodą eleganciją – čia svarbiausia ne pabrėžti dėvinčiąją, bet parodyti patį kimono grožį. Ji taip pat sušukavo mano plaukus, priderindama juos prie drabužio stiliaus. Jos dėmesys detalėms visą patirtį pavertė ypatinga.

Išėjome į tylias rytines Kawagoe gatves. Iš pradžių jaučiausi nejaukiai – kimono verčia eiti lėčiau, sąmoningiau, su pagarba. Kiekvienas žingsnis atrodė lyg mažas ritualas. Gatvių tyla, lyg senovės aidai, dar labiau sustiprino jausmą, kad žingsniuoju istorijos puslapiais.

Pamažu miestelis pradėjo busti. Vienas kitas praeivis, atidarytos parduotuvių durys. Pastebėjau, kaip žmonės žvelgė į mus, ir iš pradžių jaučiausi nejaukumui, tarsi įsibrovėlė. Bet netrukus pasigirdo tylūs „kawaii“ ir „utsukushii“ – „miela“ ir „gražu“. Dėka „Duolingo“, kurį sąžiningai naudojau kelis mėnesius prieš kelionę, supratau šiuos žodžius, ir jie viską pakeitė. Jaučiausi nebe įsibrovėlė, bet atsakinga – dėvėti kimono su pagarba, būti šios kultūros dalimi, net jei tik trumpam.

Kimono keičia ne tik išvaizdą, bet ir laikyseną, judesius. Vaikščioti po Kawagoe su kimono buvo tarsi įžengti į šventovę – kiekvienas gestas įgijo reikšmę. Net paprasti dalykai, kaip sustojimas prie arbatos namelio ar pasivaikščiojimas parduotuvėje, tapo ypatingi. Pastatų mediniai fasadai, skrundančių saldžiųjų bulvių kvapas, švelnūs varpelių garsai iš šventyklų – viskas buvo ryškiau, jautriau, gyviau.

Ši patirtis paliko gilų įspūdį. Kimono – tai ne šiaip drabužis. Tai tradicijos, meistriškumo ir subtilios estetikos simbolis. Dėvėti jį buvo garbė. Išsivežiau ne tik gražių nuotraukų, bet ir gilesnį supratimą apie Japonijos kultūrą.

Po pasivaikščiojimo tyliomis gatvėmis patraukėme į Kashiya Yokocho, arba Saldainių gatvelę. Miestelis garsėja saldžiosiomis bulvėmis, o čia – tikras rojus šio delikateso mylėtojams.

Susilaikiau nuo traškučių, bet neatsilaikiau prieš saldžiųjų bulvių ledus – jie buvo nuostabūs. Čia net kava su saldžiąja bulve ir alus iš vietinės „Coedo“ daryklos! Šįkart alaus neišbandžiau, bet pažymėjau kaip privalomą kitam apsilankymui. Pardavėjų šypsenos ir vis didėjantis šurmulys suteikė gatvei gyvybės, bet senoji atmosfera išliko.

Toliau nukeliavome į Kurazukuri gatvę, kur stovi išdidūs Edo laikų „kura“ – tradiciniai sandėliai. Virš jų kyla ikoniškasis Toki-no-Kane – Laikrodžio bokštas. Jis atrodo tarsi kvietimas sustoti, įkvėpti ir pajusti – Kawagoe laiko dvasią.

Vėliau apsilankėme Kawagoe Hikawa šventykloje, ramybės oazėje, skirtoje meilės ir santykių dievui. Ten švelni žaluma ir tylus vėjelis sukūrė nuostabią pusiausvyrą tarp tradicijos ir gamtos.

Grįždama į Tokijų jaučiausi tarsi išgyvenusi daugiau nei dienos kelionę. Kawagoe – „Mažoji Edo“, „Mažasis Tokijas“ – paliko man tylos, grožio ir ryšio su kultūra akimirkas.

Pasivaikščiojimas jo gatvėmis su kimono, saldžiųjų bulvių skoniai ir senojo Japonijos dvelksmas visada liks mano atmintyje. Tai buvo ne tik kelionės tikslas – tai buvo dar vienas kvietimas prisiliesti prie Japonijos sielos.

Jei šis pasakojimas jus įkvėpė, kviečiu pažinti daugiau – mano tinklaraštyje rasite ir kitų istorijų iš Japonijos miestų, tokių kaip Osaka, Koyasanas, Mijadžimos sala ir Hirošima, Nara, Kiotas, Kanazawa, Tokijas ar Kawaguchiko.... taip pat iš kitų šalių, kurios paliko gilius įspūdžius mano kelionių širdyje. O jei svajojate apie savo kelionę į Kawagoe ar bet kurią kitą pasaulio vietą, mielai padėsiu sukurti jums asmeninį kelionės planą. Susisiekite – kelionė gali prasidėti jau šiandien.