Prieš kelis mėnesius skridau į Lietuvą su persėdimu Milane. Ryte atskridau į Malpensa oro uostą, o išskristi turėjau jau vakare – iš Bergamo oro uosto, esančio visai kitame miesto gale. Turėjau septynias valandas tarp skrydžių, bet atmetus dvi kelionei tarp oro uostų ir dar dvi, kurios rekomenduojamos būti oro uoste prieš skrydį, miesto pažinimui liko vos trys. Buvo dvi galimybės: arba važiuoti tiesiai į Bergamą ir ten laukti penkias valandas, arba pasinaudoti šia atsitiktinai gauta galimybe ir išlįsti į miestą – trumpam, bet sąmoningam pasivaikščiojimui. Ir aš pasinaudojau ta suteikta galimybe.
Tik trys valandos Milane – mano pirmą kartą! Ir nors žinojau, kad laiko bus labai nedaug, jau pakeliui traukiniu į centrą jaučiau tą malonų kelionių jaudulį – kai nežinai, ką tiksliai pamatysi, bet jauti, kad bus kažkas ypatingo. Iš anksto buvau susidėliojusi labai aiškų planą: tik trys valandos – tad reikia susitelkti į esmę. Norėjau paragauti vietinio maisto, pasigrožėti architektūra ir bent šiek tiek pajusti miesto sielą ir visiškai neskubėti, tiesiog būti čia ir dabar ir mėgautis šia akimirka. Tai, ką ir stengiuosi patirti kiekvienoje kelionėje – nesvarbu, ar ji trunka mėnesį, ar kelias valandas.
Vos išlipus iš metro stoties, mane pasitiko Milano širdis – Duomo di Milano. Stovėjau priešais jį ir žiūrėjau aukštyn į dangaus link kylančius bokštelius, grožėdamasi kaip gotika gali būti tokia lengva ir šviesi. Visa ta akmenų ažūrinė nėrinių detalė atrodė kaip kažkas, kas neturėtų būti tikra – per daug tobula. Aplink šurmuliavo turistai, kalbėjo įvairiausiomis kalbomis, o priešais katedrą jau įsikūrusiuose Kalėdų mugės namukuose kvepėjo karštu vynu ir skrudintais migdolais. Gruodis Milane – dar vienas atsitiktinis, bet labai mielas bonusas.
Vos keliais žingsniais toliau – Galleria Vittorio Emanuele II. Užėjau į ją iš katedros aikštės pusės, ir pirmiausia į akis krito stiklinis kupolas, pro kurį lėtai slinko žiemos saulė. Ši vieta – daugiau nei tiesiog prekybos centras. Tai – Milanas savo elegancijoje. Žmonės vaikščiojo lėtai, grožėjosi mozaikomis, o kai kurie sustodavo, kad pasisuktų ant jau žinomo mozaikinio jaučio tarp keturių centrinių simbolių – pasak tradicijos, tai neša sėkmę.
Pasukusi kiek į šoną, perėjau į Teatro alla Scala pusę. Nors vidun neužėjau, vien tik stovėti prie šios pasaulinio garso operos buvo kažkas ypatingo. Kažkaip net nesinorėjo skubėti – net jei turėjau tik kelias minutes, norėjosi bent trumpam sustoti ir tiesiog pabūti toje atmosferoje.
O tada – maistas. Buvau nusprendusi, kad būtinai noriu paragauti panzerotti iš Luini – garsios vietelės netoli katedros. Prie jos vis dar rikiavosi eilė, kaip ir tikėjausi, bet ji judėjo greitai. Ėmiau du – vieną suvalgiau čia pat, stovėdama ant šaligatvio šalia kitų, tokių pačių kaip ir aš - smaguraujančių įsigytu skanėstu. Tai buvo kažkaip labai „gatviškai jauku“, net priminė momentus iš Japonijos, kai valgydavau tiesiog gatvėje, apsupta nepažįstamų, bet taip pat smalsių žmonių. Kitą panzerotti pasilikau – lėktuvui. 2,5 valandos skrydžio su šiltu prisiminimu iš Milano.
Grįžtant link metro, užplūdo mintys. Tik pora valandų – bet kiek jose telpa. Ši trumputė patirtis dar kartą man priminė: kelionė – tai ne atstumas ar trukmė. Kelionė yra tai, kaip tu jautiesi būdamas naujoje vietoje. Kiek atvirumo, smalsumo ir nuoširdumo įneši į savo laiką. Gali keliauti metus ir nepatirti nieko tikro, arba gali keliauti tris valandas ir prisiminti tai visą gyvenimą.
Kartais kelionėms suplanuoti reikia daug laiko. Ne visada jo turime. Kartais taip norisi tik spragtelėti pirštais ir turėti viską jau paruošta – be paieškų, be skaitymų, be abejonių. Jei ir tau taip būna – kreipkis į mane. Man planuoti patinka. Po trumpo pokalbio paruošiu tavo kelionės planą – kad ir kokiai vietai jis būtų. Su aprašymais, nuotraukomis, nuorodomis, net ir su audio gidu, jei norėsi. O tu tiesiog keliauk.
Milanas man buvo netikėtas pasimatymas. Bet labai gražus.
