Trumpa, bet magiška diena Kawaguchiko apylinkėse

Kawaguchiko mane pasitiko kaip sapnas - vieta, kur rudeniniai lapai šoka gaiviame ore, tolumoje išdidžiai stūkso Fudži kalnas, o kiekvienas kampelis atrodo skirtas užgniaužti kvapą. Vis dėlto vienos dienos neužteko. Kad ir kaip stengiausi sutalpinti visus įspūdžius, negalėjau atsikratyti jausmo, kad man reikia daugiau laiko. Bent pusantros dienos, o gal net dviejų. Bet kokia tai buvo diena - nepamirštamas grožio, šilumos ir nuotykių mišinys.

Kaip nuvykti į Kawaguchiko, nepraleiskite važiuojančio papuošto traukinio. Jo žavus dizainas tiek viduje, tiek išorėje leidžia pasijusti ypatingai dar prieš atvykstant.

Fudži kalnas ir rudens simfonija

Pirmas dalykas, kuris man krito į akis, buvo Fudži kalnas. Jis buvo puikiai įrėmintas ugninių rudeninių medžių atspalvių, o jo snieguota viršūnė skverbėsi į mėlyną dangų tarsi

sargas, saugantis žemę. Negalėjau nustoti žiūrėti. Oras buvo pakankamai šaltas, kad kuteno skruostus, ir aš buvau labai dėkinga už pirštines, kurias anksčiau buvau įsigijusi parduotuvėje, bei papildomus termo drabužius ir kojines, kuriuos buvau įsidėjusi į kuprinę. Kartais gelbsti mažos smulkmenos.

Kai ėjome palei Kavagučio ežero pakrantę, ramus vanduo atspindėjo kalnus tarsi šedevrą ant stiklo. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai pasaulis atrodo visiškai ramus, o viskas, ko norisi, tai įkvėpti ir tikėtis, kad širdis niekada nepamirš to vaizdo.

Keltuvas ir žygis žemyn

Keltuvu galima lengviausiai pakilti į Tenjo kalną, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai, bet aš nuoširdžiai rekomenduoju keliauti pėsčiomis. Rudenį takai virsta ugninių raudonų ir auksinių geltonų spalvų kaleidoskopu, todėl kelionė tampa tokia pat įsimintina kaip ir kelionės tikslas. Jei visas kelias pėsčiomis atrodo pernelyg sudėtingas, galite pasielgti taip, kaip padarėme mes - pakilti funikulieriumi į viršų ir neskubant leistis žemyn.

Įspėjimas: ženklai įspėja, kad šioje vietovėje yra meškų. Tačiau jei žygiuosite šviesiu paros metu, vargu ar su jomis susidursite, o pats žygis yra ir ramus, ir įkvepiantis.

Šiltas paguodos dubuo: Hoto makaronai

Kai baigėme žygį, buvome išalkę. Hoto makaronai buvo būtent tai, ko mums reikėjo. Ši soti makaronų (noodles) sriuba su storais, kramtomais makaronais ir sodriu miso sultiniu buvo geriausia „ramen“, kokį teko valgyti Japonijoje.

Restoraną, kuriame paragavome „Hoto“ makaronų, atradau ne pati - tai buvo labai gero draugo rekomendacija, ir labai džiaugiuosi, kad jis pasidalijo ja su manimi. Tai buvo nepamirštama kulinarinė patirtis, toks vidinis patarimas, kuris leidžia pasijusti taip, tarsi būtum atradęs paslėptą brangakmenį. Slapta norėjau tradicinio japoniško stiliaus staliuko - sėdint ant grindų akimirka būtų buvusi tobula, bet mums pasisekė, kad apskritai gavome staliuką be eilės. Valgio pabaigai dalijomės 2 mažais 200 ml talpos buteliukais sakės. Jis buvo šiltas, paguodžiantis ir atrodė tarsi tostas už neįtikėtiną mūsų dieną.

Oshino Hakkai: žvilgsnis į senąją Japoniją

Po sočių pietų vykome tiesiai į Oshino Hakkai - tradicinį kaimą, garsėjantį krištolo skaidrumo tvenkiniais, kuriuos maitina ištirpęs Fudži kalno sniegas. Rudeninių medžių atspindžiai ramiame vandenyje gniaužė kvapą, o kaimiškas šiaudinių stogų namų žavesys leido pasijusti tarsi kitoje epochoje.

Apie valandą klaidžiojome po kaimą ir gėrėjomės ramia atmosfera. Tai buvo rami dienos pauzė - galimybė atsikvėpti ir pasigrožėti senosios Japonijos grožiu.

Tyrinėjant užkliuvau už nedidelio muziejaus po atviru dangumi, į kurį įėjimas kainavo tik apie 0,20 centų. Jis man iškart priminė Rumšiškes Lietuvoje. Muziejuje buvo demonstruojami seni japonų namai, kuriuose buvo galima ne tik pasivaikščioti, bet ir užlipti kopėčiomis ir apžiūrėti antrą ir net trečią aukštą. Viduje sužinojau, kaip buvo įrengti kambariai ir sandėliukai, ir sužinojau, kaip anksčiau atrodė arbatos kambariai.

Taip pat geriau supratau, kodėl japonai taip vertina arbatą ir jos tiek daug geria. Smalsu apie tai sužinoti? Na, gal papasakosiu kitą kartą. Arba tiesiog paklauskite manęs :)

Dar kažkas, kas kaime patraukė mano dėmesį, buvo gausybė šilko dirbinių, kuriais prekiavo vietiniai prekeiviai. Įtariu, kad ši vietovė istoriškai susijusi su japoniško šilko gamyba, nors man dar reikia tai išsiaiškinti. Šilko dirbiniai netikėtai papildė kultūrinę patirtį ir sukėlė dar didesnį smalsumą dėl Ošino Hakkai paveldo.

Iš ten planavome važiuoti autobusu į Čureito pagodą. Deja, pernelyg didelis turizmas turėjo kitų planų. Du vietiniai autobusai pravažiavo pilni, palikdami mus nuošaly. Tuomet nusprendėme eiti pėsčiomis - tai buvo atskira istorija, kupina netikėtų iššūkių ir pamokų.

Čureito pagoda: vaizdas, kuris įsirėžia amžiams

Čureito pagoda – tai viena tų vietų, kur jautiesi lyg įžengusi į atviruką. Įsikūrusi kalvos šlaite kaip Arakura Sengen šventyklos dalis, ji siūlo ikonišką Fudžio kalno vaizdą, įrėmintą pagodos ir aplinkinio kraštovaizdžio.

Skubėjau ten nusigauti iki saulėlydžio – klaida, kurios nerekomenduočiau. Japonijoje kelionė yra tokia pat svarbi kaip ir tikslas, o gal net svarbesnė, ir skubėjimas atima tuos neįkainojamus momentus.

Aš visgi spėjau vos prieš saulei nusileidžiant, ir vaizdas buvo kvapą gniaužiantis. Pagoda, paskendusi auksinėje šviesoje, o už jos didingai stūksantis Fudžio kalnas – viskas buvo taip, kaip tikėjausi. Tačiau stovėdama ten, gaudydama kvapą ir laikydama fotoaparatą rankoje, negalėjau ignoruoti kylančio klausimo: ar tikrai buvo verta taip skubėti? Toks pat kvapą gniaužiantis vaizdas būtų atėjus anksti ryte, vidurdienį ar vakarojant.

Kelionė iki ten tikrai nebuvo rami. Nuėjau beveik 8 kilometrus gerokai greitesniu tempu, nei man malonu, skubėdama pro nuostabius rudens vaizdus, kuriuos vos spėjau pastebėti, jau nekalbant apie jų įvertinimą. Ėmė rastis nusivylimas, nes supratau, kad iš tiesų nebuvau tame momente. Dar liūdniau – sprendimas, kurį priėmėme su draugu, eiti atskirai, kad kiekvienas galėtume pasiekti tikslą savaip. Vaizdai buvo neabejotinai gražūs, bet stresas ir skubėjimas juos prislopino.

Atvykau likus vos kelioms minutėms iki saulės nusileidimo, suprakaitavusi ir be kvapo, padariau kelias nuotraukas, ir pagalvojau: o kas toliau? O dar blogiau – paklausiau savęs: o jei būčiau atvykusi penkiomis minutėmis vėliau? Saulė būtų nusileidusi, ir tos dvi valandos skubėjimo, streso ir nusivylimo būtų buvusios veltui.

Būtent tada man iki galo išmokau pamoką: kelionė yra svarbesnė nei tikslas. Ta skubota kelionė galėjo būti magiška, jei tik būčiau sulėtinusi žingsnį, pasimėgavusi vaizdais ir įsileidusi į save būtent tą akimirką. Čureito pagoda graži bet kuriuo paros metu – jos grožis nepriklauso nuo tobulo saulėlydžio. Jei norite ją aplankyti – eikite ten pirmiausia. Patikėkite, verta.

Kiekviena kelionė ko nors išmoko, ir man ši buvo nuolankus priminimas – sulėtinti tempą ir mėgautis patirtimi, nes pati kelionė dažnai yra brangiausia jos dalis.

Diena, kuri buvo per trumpa

Išvykdama iš Kavagučiko negalėjau atsikratyti minties – norėčiau turėti daugiau laiko. Tiek visko dar nebuvau spėjusi patirti, tiek akimirkų, kurias norėčiau išgyventi dar kartą. Bet galbūt tai ir yra tas grožis – išvažiuoti su širdimi, pilna prisiminimų ir ilgesiu sugrįžti.

Jei planuojate apsilankyti, priimkite mano patarimą: padovanokite sau laiką. Pasilikite bent pusantros dienos, pasimėgaukite vaizdais, paragaukite vietinio maisto ir leiskite sau gyventi lėtesniu tempu. Kavagučikas – tai ne tik vieta. Tai jausmas, akimirka, kuri išliks su jumis ilgai po to, kai išvyksite.